Svorio metimas daugeliui žmonių tampa iššūkiu, lydimu įvairių dietų, kalorijų skaičiavimo ir sporto režimų. Visgi dažnai pamirštamas vienas svarbus aspektas, tai gliukozės kiekio kraujyje svyravimai. Nors apie cukraus žalą kalbama daug, daugelis net neįtaria, kad svorio priaugimą gali lemti ne tik tai, kiek ir ko valgome, bet ir kaip organizmas reaguoja į maistą, ypač į angliavandenius.
Gliukozės šuoliai – tai momentai, kai po valgio cukraus kiekis kraujyje sparčiai pakyla, o tada greitai nukrenta. Toks procesas sukelia grandininę reakciją: padidėja insulino išsiskyrimas, riebalų kaupimas, nuovargis ir po kurio laiko ištinka alkio priepuolis. Dėl to pradedame dažniau užkandžiauti, ypač saldžiais ar miltiniais produktais, o tai skatina naujus šuolius. Ilgainiui susidaro užburtas ratas, kuris trukdo ne tik mesti svorį, bet ir išlaikyti pastovią energiją ar gerą nuotaiką. Moksliniai tyrimai jau seniai teigia, kad nuolatiniai gliukozės svyravimai silpnina jautrumą hormonui insulinui, kuris atsakingas už cukraus pernašą į ląsteles. Kai organizmas tampa jam mažiau jautrus, gliukozė nebesuvartojama efektyviai, o energijos perteklius virsta riebalais. Tai vadinama insulino rezistencija, kuri yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl svoris nekrenta net laikantis dietos.
Įdomu tai, kad šį procesą galima paveikti ne tik valgant mažiau, bet ir keičiant tai, ką valgome. Svarbus vaidmuo tenka žarnyno hormonui GLP-1 (gliukagonui panašus peptidas-1), kuris skatina sotumo jausmą, lėtina skrandžio ištuštėjimą ir padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Nors GLP-1 analogai naudojami gydant nutukimą ar diabetą, gamtoje taip pat galime rasti veikliųjų medžiagų, kurie gali padėti šį hormoną aktyvinti natūraliai.
Viena tokių medžiagų yra berberinas, išgaunamas iš raugerškių, pasižymintis poveikiu, artimu metforminui – vienam populiariausių vaistų diabetui gydyti. Tyrimai rodo, kad berberinas gerina jautrumą insulinui, mažina gliukozės kiekį kraujyje ir gali skatinti GLP-1 sekreciją. Tai padeda ne tik kontroliuoti cukraus svyravimus, bet ir mažinti potraukį maistui. Kita itin svarbi grupė – tirpios skaidulos. Ypač vertinami beta-gliukanai, gaunami iš avižų ar miežių. Jie sulėtina maisto virškinimą, todėl gliukozė į kraują patenka pamažu, be staigių šuolių. Skaidulos taip pat maitina naudingas žarnyno bakterijas, kurios savo ruožtu daro įtaką medžiagų apykaitos hormonams, įskaitant ir GLP-1. Svarbu paminėti ir kai kuriuos prieskonius bei mikroelementus. Pavyzdžiui, cinamonas pasižymi gebėjimu pagerinti insulino jautrumą. Panašiai veikia ir chromas – mikroelementas, kurio trūkumas gali sukelti potraukį saldumynams. Be to, gliukozės kontrolei svarbus magnis, kurio trūksta daugeliui žmonių, ypač tiems, kurie patiria stresą ar vartoja perdirbtą maistą. Nereikėtų pamiršti ir gyvenimo būdo įtakos, net trumpas pasivaikščiojimas po valgio (vos dešimt ar penkiolika minučių) gali reikšmingai pagerinti gliukozės įsisavinimą raumenyse, nepriklausomai nuo insulino. Svarbui ir valgymo eiliškumas – jei pirmiausia valgome baltymus ar geruosius riebalus, o tik po to angliavandenius, gliukozės šuolis bus žymiai mažesnis nei tuo atveju, jei valgytume saldumynus tuščiu skrandžiu. Pavyzdžiui, prieš pusryčius galima išgerti stiklinę vandens su gerai išmaišytomis skaidulomis, tuomet suvalgyti kiaušinį ar šaukštą riešutų sviesto, ir tik po kelių minučių – košę ar vaisių. Toks eiliškumas ir skaidulų vartojimas prieš valgį padeda išvengti staigių gliukozės šuolių.
Žvelgiant plačiau, svorio metimas turėtų prasidėti ne nuo griežtų dietų ar kalorijų ribojimo, o nuo savęs stebėjimo, kaip reaguoju į tam tikrą maistą, ar jaučiu alkį po dviejų valandų nuo pusryčių, ar nuovargį po pietų. Jei atsakymas – taip, gali būti, kad kaltas ne tik valgomas maistas, bet ir tai, kaip greitai kyla gliukozės kiekis kraujyje. Galima teigti, kad norint veiksmingai mesti svorį, būtina žinoti ne tik, kiek kalorijų suvartojame, bet ir kaip jos paveikia mūsų organizmą – gliukozės stabilumas pagrindas, ant kurio statoma sveika medžiagų apykaita.